Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Popieriaus lapas

Popierius – plona, plokščia medžiaga, gaminama presuojant pluoštą. Paprastai naudojamas natūralus pluoštas celiuliozės pagrindu, dažniausiai gaminamas iš medienos masės (dažniausiai minkštos medienos, pavyzdžiui, kanadinės eglės). Kartais naudojamas medvilnės, lino ar kanapių pluoštas.

Gamyba

Tiek rankiniu būdu, tiek ir mašinomis, popieriaus procesą sudaro keli žingsniai:

Pluošto paruošimas

Popieriaus gamybai naudojama medžiaga pirmiausiai paverčiama vientisa mase, maišant pluoštą su skysčiu. Kadangi naudojamos natūralios medžiagos, dažnai prireikia daugelio atskyrimo ir plovimo fazių. Išskyrus pluoštą, kartais jis balinamas arba džiovinamas siekiant pakeisti popieriaus išvaizdą.

Lapų formavimas

Medienos masė toliau skiedžiama vandeniu iki labai skysto skiedinio. Skiedinys nufiltruojamas per smulkų rėtį, o ant rėčio lieka pluošto sluoksnis. Šiame gamybos etape galima įspausti vandens ženklus. Pluošto sluoksnis vėliau presuojamas ir džiovinamas.

Pagerinimas

Neapdirbtas popierius yra labai absorbuojantis ir nėra tinkamas rašymui ar spausdinimui, todėl reikalingas papildomas apdirbimas, vadinamas glitavimu ar šlichtavimu.

Glitas paprastai sudarytas iš polimerų, sukuriančių geresnį spausdinimo paviršių. Dažnai naudojamas krakmolas, taip pat polivinilo acetatas (PVA), bet taip pat naudojamos ir įvairios kitos medžiagos.

Taip pat kartais paviršius dengiamas, siekiant padaryti jį lygesnį. Neapdirbto popieriaus paviršius yra šiurkštus, todėl naudojamas lateksinis padengimas, taip pat kitos medžiagos (kaolonas, kalcio karbonatas). Blizgesio efektas pasiekiamas dengiant popierių permatoma medžiaga.

Džiovinimas

Popierius gamybos metu džiovinamas keletą kartų, nes džiovintas popierius yra žymiai tvirtesnis.

Panaudojimas

Daugiausia popierius naudojamas plonais lakštais, rašymui spausdinimui ir pan. Taip pat svarbus kaip pakavimo medžiaga, statybinė medžiaga (tapetai), be to – higieninėms reikmėms, įvairioms meno formoms kurti.

Istorija

Popieriaus išradėju laikomas Cai Lūnas (Kinija), 105 metais pirmasis aprašęs popieriaus gamybą. Kinai augalinę žaliavą rankiniu būdu trindavo akmeniniuose grūstuvuose su vandeniu. Skystą plaušinę masę semdavo semiamąją forma, ant rėmo ištemptu tinkleliu. Nutekėjus vandeniui, ant tinklelio likdavo plonas susipynusių plaušų sluoksnis. Taip suformuotą popieriaus lapą perkeldavo ant audeklo, nuspausdavo, džiovindavo, lygindavo, pjaustydavo. Kinai popieriaus gamybos būdą ilgai slėpė. Tik 610 metais popierių pradėjo gaminti japonai. 751 šį popieriaus gamybos būdą iš kinų belaisvių sužinojo arabai. Jie pradėjo naudoti kanapinius, lininius, vėliau ir medvilninius skudurus. Juos pjaustydavo, virindavo katiluose su kalkėmis, mirkydavo, po to trindavo grūstuvuose. Tokia popieriaus žaliava buvo naudojama iki XIX a. Iš arabų popieriaus gamyba paplito Egipte, Šiaurės Afrikoje, apie XII a. pasiekė Ispaniją, vėliau ir kitas Europos šalis.

Popieriaus formatai

Popieriaus formatai

Pagrindinis formatas yra DIN A0, kurio kraštinių ilgis 0,841 x 1,189 = 1 m². Kraštinių matmenys parenkami taip, kad lapus dalijant per pusę, kaskart būtų galima gauti mažesnį formatą.

Popieriaus formatai pagal DIN 476